Vėl lietuviai

Draugai ir draugės Lietuvoj, kurie kartais užsukat į šitą puslapį turbūt pastebėjot kad jau keli mėnesiai iš manęs nebuvo nė pypt... Na, priežasties nerašymui kaip ir nėra (na, šiaip tai yra, bet nelabai svarbi...), niekur nebuvau išvažiavus, nors ir svajoju apie keliones... Gerai būtų paklajot po pasaulį viską metus kaip kad neseniai sutikti keliautojai is Lietuvos (kurie būtent jau ir apkeliavo pusę pasaulio per praejusius metus). Tos jų be galo įdomios kelionės po Azijos ir Okeanijos šalis sukėlė man didelį baltą pavydą, kuris privertė susimąstyt apie mano nuobodžią egzistenciją... Priėjau prie išvados, kad irgi taip norėčiau gyventi – na, gal nebūtinai keliauti, bet suardyti visus tuos rėmus į kuriuos mus gyvenimas kasdien spraudžia, išlysti iš savo dėžės, įkvėpti laisvo oro...
O kas tokio įdomaus pas mane nutiko? Atsirado dar lietuvių, ir gana nemažai. Na, daugiau nei pora lietuvių čia man jau yra daug... Taigi, turim dabar čia Zelandijoj mažą lietuvišką oazę... Pabėgam nuo anglų kalbos, bendraujam sau žemaitiškai (kol kas tik su Danguole ir Linu), kartu sau filmus žiūrim, barbekiu kepam... Čia pas mane su vėliavom pozavom, jau po barbekiu (buvo fotokonferencija...)Kadangi aš per savo apsileidimą labai ilgai neprisiruošiau apie visus šiuos įvykius parašyti, tai skaitykit apie mūsų BBQ Danguolės puslapyje .

Statistika palyginimui

Ėmiau ir sugalvojau padaryti šiokį tokį palyginimą tarp Lietuvos ir Naujosios Zelandijos, tai surinkau kiek radau duomenų per vieną vakarą ir užpildžiau va šią lentelę. Žinoma, jei ką neteisingai suminėjau tai prašau rašykit ir ištaisykit, o jei dar kokie duomenys būtų įdomu tai irgi rašykit, paieškosiu. Žinoma, čia ta lentelė gali dar daug plėstis ir laikui einant bandysiu dar kokių įdomių faktų paieškoti, na bet pradžiai gal bus įdomu.

http://jurga-nz.lifelogger.com/492048

(Kadangi šitame bloge neleidžia lentelių daryti, tai teko dar vieną blogą atsidaryt)...

Šukuosenos darbe...

Po to kai aš prieš kelis mėnesius nusikirpau plaukus, net dvi bendradarbės nuėjo ir lygiai taip pat arba labai panašiai apsikirpo... Na, ką būtų galima pasakyti? Vadinasi gerai vis tik atrodau su savo šukuosena, už tai ir kopijuoja kas netingi...

Keletas neblogų filmų

Kartas nuo karto netyčia užeinu gerų filmų - paskutinysis tai buvo "Pan's Labyrinth", nežinau kaip lietuviškai išvertus, gal "Pano Labirintas" (na, lietuviškai ne visada viskas pažodžiui išverčiama...). Labai geras filmas, rekomenduoju pamatyt. Taip pat labai aptiko "Babel", "Crash", "Hotel Rwanda", "Constant Gardener" ir visai ne į temą "Bad Boy Bubby". Jei prisiminsiu ką dar geresnio esu mačius tai parašysiu.
O kas dėl muzikos, tai vis dar labai patinka "Crowded House", taip pat "Goldenhorse" ir Bic Runga - visi NZ-iečiai. Rasit jų dainų youtube, o čia kelios iš mano mėgstamiausių:

http://www.youtube.com/watch?v=VHjT3CHvg-c&mode=related&search=

http://www.youtube.com/watch?v=_a1try9_sZo

http://www.youtube.com/watch?v=-C1yNyiUmF4&mode=related&search=

Na, tikriausiai esu senamadiška kas dėl muzikos, bet kam čia rūpi, man patinka ir tiek, nu širdžiai neįsakysi...

O va čia tai ir muzika ir filmas - viskas puiku...

http://www.youtube.com/watch?v=k-ZFDsgsJsc&mode=related&search=

Katės

Taigi, nutiko čia pas mus toks dalykėlis - namie apsigyveno keletas pelyčių... Iš pradžių jautėmės saugiai - galvojom juk du katinai namie, tikrai nebus jokių problemų.

Štai mano "gražuoliai"...

Bet ką jūs, prabėgo mėnuo, du... pelytės ir toliau sau šeimininkauja po namelius, šika (atsiprašant) kur papuolė, neįmanoma... Tai pagaliau nusipirkom pelėms spąstukus ir užtaisę tą aparatą pradėjom laukti... Ilgai laukt net nereikėjo, gal už kokių dešimties minučių spąstukai paukštelėjo ir viena iš pelyčių iškeliavo į dausas... Antroji pasekė pirmosios pėdomis už kokio pusvalandžio... Sekančią dieną sugavom dar vieną porelę, o dar kitą dieną paskutinį peliūkštį - iš viso penkios riebios pelės... Galvojom katinai veltėdžiai, ir už ką mes juos čia šeriam, jau galvojom kaip čia juos nubaudus, bet... Kai po paskutinės pelės sugavimo praėjus dienai mes po darbo grįžom namo, po stalu valgomajam gulėjo didžiulė, riebi žiurkė...

Katinai tikriausiai nusprendė, kad nėra čia ko terliotis su mažais peliūkščiais - geriau iš karto riebią žiurkaitę griebt...

Sebastijono Gimtadienis

Štai ir dar vienas gimtadienis, vėl kepėm tortą, vėl užgriuvo svečiai... Liepos dvidešimtą Sebastijonui suėjo šeši metai. Jis yra iš visų pusbroliu ir pusseserių pats vyriausias, taip pat pirmasis anūkėlis seneliams, pirmasis sūnėnas tetoms ir dėdėms, pats pats pirmiausias, visad norintis visur ir visada pirmauti...
Na, o čia jo nuotraukos nuo pat gimimo iki 6 metų, kiekvieniems metams po vieną:

2001 - Sebastijonui tik pora savaičių.

2002 - Jau metai...

2003 - Du metai...

2004 -Trys...

2005 -Keturi

2006 -Penki...

2007 -Šeši...

Net du gimtadienius šventėm Lietuvoj - pirmąjį ir penktąjį (tiek iš viso kartų - tik du - buvau Lietuvoj nuo 1996)... Kuo toliau, tuo labiau vaikas darosi savarankiškesnis, pamažu atranda save, pradeda domėtis visokiais užsiėmimais. Šiais metais pradėjo lankyti gimnastiką, vasarai jau prašosi žaisti kriketą. Labai mėgsta Lego ir knygas, kiekvieną gimtadienį ar Kalėdas galvos ilgai sukti nereikia ką dovanoti... Kartais būna užsispyręs kaip ožys, bet čia, kaip Benas kad sako, yra iš mano žemaitiškos pusės atėję...

Taigi, gimtadienis praėjo puikiai, vien tik su giminaičiais, kurie jau ir taip vos mūsų name besutelpa, ir jų kas metai vis daugėja... Jau dabar turim per visus Beno brolius ir sesę septynis zuikius, o sausio mėnesį mūsų didžiulis klanas pasipildys dar vienu zuikaičiu (visi tikisi kad bus zuikaitė...) Dauginasi McBride'ai, nieko nepasakysi...

Gaila, kad nenufotkinau torčiuko, kadangi mano foto kameros kortelė sukvailiojo (teko ją išmest po to gimtadienio), bet už tai nufilmavau pusę minutės... Tortas buvo 'kosminis laivas', dabar vaikas svajoja tai kosmonautu buti, tai gaisrininku, tai jūreiviu - tai pagal fantazijas gimtadieniniai tortai. Tai, kad norėjo pasakų pilies užmiršo, na ir gerai, nes per daug jau sudėtinga būtų buvę tą pilį "pastatyti"...

http://www.youtube.com/watch?v=0bk6WY5Aels

Ten aš rėkiu "hurry up"!..

Šokiai ir "Cheese"...

Štai taip vieną dieną Feliksiukas šoko...

http://www.youtube.com/watch?v=WIyCmsJqVvk

Gimtadieniai ir kitos šventės

Šį penktadienį šventėm Lino gimtadienį. Linas į Zelandiją atvažiavo dar palyginus neseniai, dar nė metų nėra. Jis ir Danguolė yra vieninteliai lietuviai Velingtone kuriuos aš pažįstu ir su kuriais labai šaunu pabendrauti. Girdėjau lyg ir dar pora lietuvių čia gyvena, bet į mūsų kvietimus susitikti jie neatsiliepė. Na, tiek jau ir to.
Gimtadienis praėjo labai gerai, prisivalgėm torčiuko...

Ir man kliuvo nemažas gabalas...


Susirinko labai jau marga grupė žmonių, buvom mes lietuviai, po to porelė vokiečių, keletas indų, malaizietė, o visi kiti zelandiečiai.

Kaip Linas po to kad sakė, geras buvo vakarėlis, tik baigėsi anksti vakare (na, buvo gal kokios 10 valandų vakaro). Na, bet aš buvau pakviesta dar į kitą vakarėlį, tai suorganizavau visus lietuvius ir išvažiavom į tą kitą, kuris baigėsi anksti ryte... Tik nepagalvokit kad aš dažnai čia taip "užsišvenčiu" - tiesiog pasitaiko per metus gal pora kartų. Na, buvo ko ir švęsti, nes vis tiek, čia gimtadienis, o be to aš gavau naują darbą. Na, gal ir ne visai naujas skaitosi, nes sugrįžau į tą patį kolektyvą iš kurio buvau pusei metų "pabėgusi". Bet už tai sugrįžau jau ne kaip analitikė, o kaip vyresnioji analitikė, o iki spalio mėnesio pavaduoju mūsų grupės vadovę, tai esu kaip ir vadovė, kuri yra atsakinga net už septynis darbuotojus. Na, ką čia ir besakyti, visai kitoks jausmelis kai darbe sekasi ir kai atitinkmai už tą darbą moka. Kol kas dar tik pirmą savaitę atidirbau, dar nebuvo jokių "dramų", neteko sustresuoti, ko nors nespėti ar kokiam darbuotojui velnių duoti. Tikriausiai ir nereikės, nes mes labai jau draugiškai gyvenam, o kas draugam velnių duoda...

Taigi, toks buvo mano savaitgalis. Pagalvojau, kad per mažai nuotraukų turiu ir beveik nėka ko į albumus dėti. Lino gimtadienio nuotraukas tai darė Linas pats, o aš kažkaip vis neprisiruošiu savo kameros išsitraukt... Na, gal kitą kartą... Gausit man šį kartą dar atleist...

Vertimai

Na ką, tikriausiai reikės savo vertimų biurą steigti, nes labai jau neblogai moka už vertimus iš anglų į lietuvių kalbą - už savo paskutinį vertimuką (apie septyni puslapiai dokumentų buvo) užmokėjo 700 zelandiškų dolerių, tai maždaug 100 per puslapį išeina... Žinoma, sunkokas buvo vertimas, testamentas ir kitokie legalūs popieriai, tai reikėjo truputį pavargti, bet kažin ar dešimt valandų sugaišau, o jei sugaišau tai per valandą skaičiuojant irgi neblogai išeina. Ach, kad būtų daugiau tų vertimų, galėčiau iš namų neišeidama pragyvenimui uždirbt...

Distant Sun

Taip vadinasi mano mėgstamiausia Naujosios Zelandijos gupės "Crowded House" daina. Beveik ir atsimenu kai tą dainą pradėjo grot 1993-04 metais per anglišką radiją. Tada dar net Beno nebuvau sutikus, ir kas ta Zelandija, man nelabai rūpėjo, o dabar nieko labiau zelandiško (muzikos atveju) negaliu įsivaizduot... Paklausykit jei groja:

http://www.youtube.com/watch?v=u1pyvnw9Sko

O kai apima nostalgija Lietuvai, tai klausau šios dainos. Šiaip tai mužikėlis tas Keny G , apsmukusiu kostiumu, bet ši daina tai man patinka, labai jau ilgesinga, "Grįžimas namo" vadinasi....

http://www.youtube.com/watch?v=IzhPrR-ANcA&mode=related&search=

Kokia čia dar muzika man visai nieko?.. Mėgstamiausio atlikėjo tai ir neturiu, patinka tik gabaliukas vieno ar kito. Stingo NZ nelabai kas mėgsta, bet aš europietė, man leistina...

http://www.youtube.com/watch?v=UppX6vP3c4g

Na, o kitą kartą bandysiu ką daugiau zelandiško jums surast...

Vienuolika metų...

Taigi, Gegužės 21 dieną suėjo vienuolika metų nuo tos gražios pavasarinės dienos kai mes su Benu Londone sumainėm aukso žiedus... Vedybos buvo skubotos ir "iš reikalo", mat Benas norėjo grįžt atgal į Zelandiją pabaigt savo mokslus, o man imigracinėj paaiškino, kad jei važiuosiu į Zelandiją tik kaip draugė ar jo mergina, tai problemų bus iki kaklo... O kad skirtis tai net tokios minties nebuvo... Tai labai ačiū imigracinei, nes mes susituokėm greit ir be jokių didelių išlaidų, ir gyvenam labai laimingai jau visus vienuolika metų... O štai taip mes atrodėm tą dieną, 1996 Gegužės 21-ają:

Dabar žiūrint į šią nuotrauką ima juokas, nes atrodom tai įdomiai - abu apsirengę nei šiaip nei taip, Benas neplautais plaukais, ranka kišenėj, aš lyg ir apsiverkus, užtinusiom akim, o iš tikrųjų tai kaip tik prieš vestuves susirgau žiauriu gripu, po to visą "medaus mėnesį" praleidau lovoj su didžiule temperatūra... Buvom tokie jauni - abiem tik po 24 metus... Dabar tai atrodo beprotybė, o tada visas vandenynas buvo iki keliu. Na, bet svarbiausia kad visą tą laiką ir dabar esam labai laimingi. Turim du sūnus, du katinus, namą, daržą, daug gražių prisiminimų ir daugybę planų ateičiai. Turim vienas kitą ir tai yra svarbiausia... Na, o kas metai paminėdami savo sutuoktuvių datą einam į restoraną. Esam gurmanai - valgis ir vynas yra labai svarbu, o taip pat yra įdomu paragauti ko nors egzotiško, nebūtinai paukščių pieno - pavyzdžiui šiemet valgėm žuvies restorane, bet taip pagamintų jūros gėrybių patiekalų nebuvo tekę ragauti. Jei kam įdomu pasižiūrėti meniu tai restorano internetinis puslapis yra www.martin-bosley.com Taigi, toks buvo šaunus šiemetinis santuokos paminėjimas. Beje, savo vestuves 1996-ais šventėm turkiškam restorane, kur nei maistas nei gėrimas jokio įspūdžio nepadarė, bet hey, nuo tos dienos viskas ėmė eiti tik geryn....

Feliksiuko Gimtadienis

Štai mano mažajam pipiriukui Gegužės 12 dieną suėjo 3 metai. Ach, laikas eina taip greitai... Dar visai neseniai jis buvo štai toks...

O dabar jis jau toks...

Vaikų gimtadieniai pas mus yra "darbymetis", nes reikia kepti du tortus - vieną neštis į darželį, o kitą šventei namie su pusbroliais ir pussesere, tėveliais, seneliais, dėdėm ir tetom... Kadangi tortų temas nulemia tai kas jiems tuo metu labiausiai prie širdies tai dažniausiai ir figūruoja visokie multikų charakteriai arba mėgstamiausi gyvūnėliai. Šiemet Feliksiukas įniko žiūrėti multiką "Vėžliukai nindzės", tai į darželį neštis mes jam iškepėm vėžliuko formos torčiuką:

Na, o namie, jis norėjo dinozauro torto, tai ir vėl tėveliai pasitelkė savo kūrybinius ir kulinarinius sugebėjimus ir paruošė štai tokį "šedevrą":

Na, daugiau nuotraukų iš gimtadienio kol kas nėra, nes aš su savo fotiku susukau trumpą filmuką ir nebeturėjau laiko jį perkelti į kompą, tai nebeliko vietos nuotraukom. Bet kiti prifotkino, tai sudėsiu jas laikui einant į elektroninius albumus. O filmukas vadinasi "Happy Birthday", kurio pagrindinį vaidmenį užpučiant žvakes suvaidino Feliksiuko pusseserė Sayuka...

http://www.youtube.com/watch?v=Pq5S94AViK4&eurl=http%3A%2F%2Fjurga%2Dnz%2Elifelogger%2Ecom%2F420417

Taigi, šaunus buvo gimtadienis. Dabar Sebastijonas jau svajoja koks jo gimtadienis bus ir kokio jis nori torto, nors tas jo gimtadienis dar tik už dviejų mėnesių... Taigi, teks pasiraityti rankoves, nes jis "užsisakė" tortą-pilį, su raganom ir kunigaikščiais... Tikimės, kad tas jo "užsakymas" dar ne kartą keisis...

Lietuvių kalba - lietuviški šriftai

Pagaliau atradau lietuviškus šriftus, vadinasi daugiau nebešvepluosim. Žinoma, dabar spausdinasi daug lėčiau, bet jums užtai bus lengviau skaityti. Gal būčiau dėl tų šriftų per daug ir nesijaudinus, bet va vakar gavau iš Imigracijos Departamento Verimų Skyriaus didelį užsakymą išversti iš anglų į lietuvių kalbą. Anksčiau irgi jiems versdavau (aš esu jų 'freelance' vertėja), bet būdavo iš lietuvių į anglų, tai tų šriftų net nereikėjo. Šiaip tai vertėjauti man visai patinka, galėčiau tokį darbą dirbt ne tik kartais, bet kad paklausos mano paslaugoms nėra -- nepakanka lietuvių Zelandijoj...
Kas dar apie kalbas -- darbe visiems išdalino po knygelę su pagrindiniais Maorių (vietinių gyventojų) žodžiais ir frazėmis, tipo mums privaloma tuo naudotis rašant laiškus ir emailus, kartais kai kurių žodžių prireikia ir dokumentuose. Visai įdomu, o aš Maorių kalbos pernai mokiausi visus metus... Šiaip jei nezelandai zelandiškos anglų kalbos pasiklauso, tai ne tik akcentą jiems sunku suprasti, bet ir kai kuriuos žodžius - zelandai tiesiog įpainioja maoriškus žodžius į anglų kalbą. Tas eilėraštukas žemiau tai yra kaip ir maoriška maldelė, karakias jie sako ne tik prieš visokius svarbius įvykius, bet ir šiaip kasdien, kartais ir per kokį susirinkimą darbe, ar šiaip jei švenčiam ką nors ir Maorių atstovai dalyvauja. Vienu žodžiu zelandiška kalba ir gyvenimo ypatumai yra labai savotiški...
Na, gerai, jau nieko nuobodesnio ir nebesugalvoju parašyti, tai šiam kartui baigsiu (bet už tai kaip pasipraktikavau spausdinti su lietuviškais šriftais! :)

Tihei Mauri Ora!

He Karakia

Whakataka te hau kit e uru
Whakataka th hau kit e tonga
Kia makinakina ki uta
Kia mataratara ki tai
Kia hi ake an ate atakura
He tio, he huka, he hauhu
Tihei mauri ora!

Cease the winds from the west
Cease the winds from the south
Let the breezes blow over the land
Let the breezes blow over the ocean
Let the red tipped dawn come with a sharpened air
A touch of frost, a promise of a glorious day.

Gimtadienis!

Na, va, branguciai, praejo mano gimtadienis, niekam ne paslaptis kad "sukakojo" 35 metai, esu paciam zydejime, taip sakant...





Labai aciu visiems kas pasveikinot, labai malonu buvo gauti jusu emailus ir SMS. Gimtadieni atsvenciau labai puikiai, siemet jis sutapo su Velykom, tai buvo keturios laisvos dienos, pakankamai laiko po baliaus atsigauti... Su draugais atsvenciau savaite anksciau, nes dauguma ruosesi velykini savaitgali kur nors isvaziuoti, tai teko prisitaikyti prie ju. Susirinko gana nemazai zmoniu, buvom gal 17 is viso, o tarp ju trys lietuviai, visi Velingtonieciai. Na, bet lietuviai tai zelandams patiko (esam visapusiskai faini zmones), o ypac jie buvo suzaveti lietuviska duona su cesnaku... Taigi, valgem, gerem ir plepejom iki velumos, sokiu nebuvo, nes seimininke (as) pries savaite buvo nusiritusi laiptais ir susitrenke nugara (pirdikauli, kaip kad Danguole issireiske), tai vos paslinkau ir dziaugiausi kad nors paslinkau.... Geras buvo baliuks ir tvarkymo daug po to nebuvo, nes zmones civilizuoti, namu nenuverte... Visai kitas dalykas kai susirinko seimyna mano gimtadienio ir Velyku svest! Vaiku visas burys - dabar jau sesi vaikstantys ir tik vienas dar nevaikstantis, bet labai daug rekiantis - tai buvo viskas aukstyn kojom apversta per kelias minutes. Ir taip visa gimtadieni praleidau namus tvarkydama, o tie pirdilninkai kai prasinese, tai kaip uraganas... Na, bet nepaisant vaiku triuksmo ir zyzimo viskas kitkas buvo nuostabu - geles, sampanas, dovanos, kaip ir priklauso. Taigi, ilgiausiu metu ilgiausiu, o kita gimtadieni svesim uz penkiu metu...

Velingtonieciu lietuviu susitikimas

Pagaliau susitikau su Velingtone gyveneciais lietuviais. Kol kas musu visai nedaug, tik trise, nors zinom, kad yra dar nors pora lietuviu tik dar nepavyko susipazinti. Susitikom ne Kovo 11 kaip buvom planave, bet kovo 21, viename viesbutyje kuriame buvo apsistojusi turistu grupe is Lietuvos. Kitaip sakant du kiskius vienu suviu nusovem, nes mes trise susipazinom, o be to dar pabendravom su lietuviais turistais, kuriuos lydejo Lietuvos garbes konsulas Naujojoje Zelandijoje Jurgis Peciulaitis. Stai sioje nuotraukoje stovim is kaires: Danguole, konsulas Jurgis, as ir Linas.

Faina buvo pabendrauti, turistai musu vis klausinejo kaip mes i Zelandija papuolem, ka cia veikem, kiek ilgai gyvenam, ar patinka, vienu zodziu visko is eiles, na, o as eilini karta gavau "pylos" kad nemokau vaiku lietuviskai... Na, o mums rupejo lietuviskai paplepeti ir suzinoti kas juos i tokias tolybes nunese. Pasirodo, jie visi kazkaip susije su Vilniaus Gedimino Technikos Universitetu (darbuotojai ir ju zmonos/vyrai), o keliauja jie kasmet vis i kitas salis. Kiek supratau Naujoji Zelandija jiems patiko, nors praleido jie joje gal tik apie 5 dienas, per kurias praktiskai net paciu izymiausiu vietu neimanoma aplankyti... Kalbejausi su tokiu zmogum kilusiu is Pagegiu kuris pazista Algimanta Lieki is Vainuto, ta kuris parase knyga apie Vainuta ir dalyvavo Vainuto jubiliejaus sventeje. Koks mazas pasaulis, kad net tokioj tolimoj saly gali sutikti zmoniu kurie ne tik kile is to paties rajono, bet ir pazista kazka is tavo gimtojo kaimo...

Musu konsulas tai saunuolis, puikiai kalba lietuviskai, nors cia atvyko po karo budamas vos 7 metu. Beje, jo vaikai irgi lietuviskai nekalba, taip kad galima man ramiau atsipusti... Sioje nuotraukoje as su Linu, jis kompiuteriu programuotojas, (o Danguole yra medicinos sesuo).

Danguole su lietuviais turistais:

Taigi, kursime lietuviu kluba Velingtone, nors konsulas ir pasakoja kad Auklande daugiau lietuviu. Na, ka padarysi, kiek bus su tiek ir draugausim... Svarbu kad nors porele yra, vadinasi ir cepelinu bus ir lietuviskos kalbos...

Muzika

Visai neseniai vel pradejau grot pianinu, nors jis mano namie jau stovi 8 metus, o prie jo prisedus irgi nebuvau panasiai tiek pat... Kai truputi pagrojau (nors tiek as ten beatsimenu, juk po SPI jau praejo 14 metu...) pasijauciau tokia laiminga.... o gal tiesiog pasijutau kaip Lietuvoj, pries koki 14-18 metu... Muzikos galia... Taigi, pasizadejau vel po trupuciuka groti ir galbut net savo vaikucius pamokinti. O kol kas ieskau geros lietuviskos muzikos dusiai praskaidrinti. O cia, - keletas nuorodu:

http://www.youtube.com/watch?v=2a902p9tJzA

http://www.youtube.com/watch?v=OLiXY4K876Y&mode=related&search=

http://www.youtube.com/watch?v=gUbWU7SGFEk&mode=related&search=

http://www.youtube.com/watch?v=jjELYiw4-VI&mode=related&search=

http://www.youtube.com/watch?v=OiBDgSOHhdM&mode=related&search=


Jei zinot kokiu nuorodu i lietuviska muzika (kuri jums patinka ar yra specialiai jums brangi) tai atsiuskit, praskaidrinkit mano beveik rudenine nuotaika...)

Vasario 16-oji

Vasario 16 atejo ir praejo, ja svente tik lietuviu bendruomene Aucklende,o kadangi Velingtone lietuvu kaip ir nera (isskyrus mane ir mano nauja drauge Danguole), tai viskas praejo labai ramiai ir be jokio "patriotisko sklaidymosi"...
Lietuvos trispalve buvo iskelta virs pagrindinio Aucklendo simbolio Harbour Bridge.

Si tradicija prasidejo praeitais metais ir yra lietuviu bendruomenes Aucklende nuopelnas. Pasirodo, visu tautu atstovai gyvenantys Naujojoje Zelandijoje gali susitarti su vietine valdzia kad ju nacionaliniu svenciu dienomis (nepriklausomybes dienomis) butu iskelta tos salies veliava. Nezinau ar Kovo 11 -ta irgi ta veliava kels ar reikes "naturalios trispalves", kaip sioj nuotraukoj, laukti?..


Sekmadieni Aucklendo lietuviai organizavo lietuviu bendruomenes susiejima, bet cia ne is Vainuto i Silute nuvaziuot, net ne is Silutes i Vilniu - atstumai beprotiski (apie 750km i viena puse), tai teko "svesti" namie... Kiek zinau susirinko nemazai senosios kartos lietuviu, kurie cia jau koki 50 metu, atsinese visi lietuvisku valgiu, lietuviskai pasikalbejo (kas bemoka), tikriausiai padainavo liaudiskai ir tiek...

Na, mes su Danguole kovo 11-ta organizuojam Velingtonieciu lietuviu susitikima. Is pirmo karto cepelinu gal dar nevirsim, bet jei atsiras daugiau lietuviu, tai irgi kursim savo bendruomene, bus nors su kuo lietuviskus valgius darytis, nes Benas po paskutinio karto cepelinu net akyse matyti nenori...

Plaukai...

Pagaliau prisiruosiau nueit i kirpykla ir be jokiu dideliu dvejoniu vel nusikirpau plaukus - dar trumpiau nei praeita karta. Tai cia mano "makeover" nuotraukos - "pries tai".....






ir "dabar".....

Darbe sulaukiau daug komplimentu (daugiausiai tai is moteru...), visi spoksojo lyg pirma kart pamate ir visiems reikejo aiskint ta pacia istorija kodel as sumaniau tuos plaukus kirpt... Siaip tai Zelandijoj nera ilgu plauku mados - gana daug yra trumpaplaukiu, o daugiausia tai nesioja iki peciu ilgio plaukus. Per tokius vejus cia su ilgais plaukais kelio nematytum - viska ant akiu tuoj suverstu... Siaip tai as norejau dar trumpiau, bet kirpykloj atkalbejo, isaiskino kad tokia sukuosena labiau prie veido tiks... Taigi, kuri laika atrodysiu taip, o paskui matysim...

Vestuves

Vasario 2 diena buvom pakviesti i Beno pusseseres Fionos ir Leono vestuves.

Buvo penktadienis, tai ir is darbo pusei dienos isejom (cia tai buvo geriausia...). Pries tai visas dvi savaites laksciau, ieskojau sukneles pirkt, abi su drauge Lote (ji irgi ejo i vestuves, bet i kitas) isvaikstinejaom visas parduotuves bet nieko neradom. Cia tokia suknia rasti kad nebutu per daug kasdieniska ir nebutu per daug "baliska" tai labai sunku. Yra daug graziu vasariniu sukneliu, bet jos netinka tokiai progai, o rengtis kokia ten blizgancia iki zemes irgi nenorejom. Tiesa, labai daug moketi irgi nelabai troskom, tai abi numojom ranka ir pasiskolinom - as is svogierkos, o ji is drauges. Nezinau kaip Lote atrode, bet man mano sukne visai patiko. Aisku, irgi nebuvo per daug nieko ypatingo (gal tik tai kad svogierka pati ja pasiuvo), na bet zeme nesivilko ir buvo pakankamai sventiska.

Visa savaite lijo, tai galvojom reikes ir sketi pirkt toms vestuvems... Bet tas penktadienis tai buvo be galo grazus. Buvo be galo silta, be vejo, tiesiog "nezelandiskas" oras, tai sugrizo optimizmas ir gera nuotaika ( o tai jau buvo pradejes stogas vaziuot...). Tiesa, orai pradejo taisytis po nevykusios vasaros pradzios ir dabar yra visai nieko jau kokias tris savaites (su trumpom pertrauklelem). Zmoniu labai daug tai nebuvo, na gal kokie 80 -100. Vestuves vyko tokiam senam zelandiskam dvare (senovinis britu kolonistu pastatas), labai grazi aplinka, palmes, gelynai, pauksteliai ciulba - vienu zodziu buvo grazios vestuves lauke.

Kunigelis sutuoke jaunuosius tiesiog ant pievutes, nereikejo baznycioj misiose sedeti.

Susitikom daug Beno giminiu, su kai kuriais jo pusbroliais ir pusseserem ir as esu jau daug metu pazistama (vienas ju gyveno Londone kai mes ten gyvenom), tai buvo idomu. Tiesa, tas pusbroliukas irgi ruosiasi tuoktis, veda portugale, o vestuves bus Madeiroj. Pakviete, bet geriau butu nekvietes... nes labai jau norisi vaziuoti, bet kazin ar iseis - sitoks kelias iki tos Madeiros... Na, nieko, ziuresim kaip seksis, iki rugpjucio dar laiko yra. Taigi, smagios buvo vestuves, labai prisijuokem kai jaunosios tevas (pasikeisdamas su motina) sake kalba, jaunikis irgi prijuokino su savo kalba, o juokingiausias tipas tai buvo pirmasis pabrolys - ne tik is isvaizdos, bet ir siaip "linksmu plauciu" zmogus...

Pasokti irgi teko, nors daugiausiai laiko praleidom plepedami. Viskas praejo labai greitai - vidurnakti visi iskeliavo namo - niekas cia nesvencia per visa nakti... ir nedainuoja uzstales dainu... nekaria pirslio (turbut net nezino kas per daiktas tas pirslys...), vienu zodziu jokiu dideliu tradiciju nera. Aisku, lietuvisku (liaudisku) vestuviu niekas neastos, bet vis tiek... dar gerai kad tos vestuves ir is viso buvo, o tai dabar mazai kas tuokiasi, arba labai ilgai reikia laukti kol prisiruosia - daznai jau ir jaunuju vaikai buna paauge...

Daugiau nuotrauku bus elektroniniame albume.

Sveikiname!

Sveikiname Beno sese Sarah ir jos vyra Brada, kadangi sausio 31 diena jiems gime sunus Tobias.

Tai dar vienas berniukstis jau ir taip labai vyriskoj giminej - Beno tevams tai jau septintasis anukelis, sesi ju yra berniukai ir tik viena mergaite. Tikra betvarke...
Na, bet siaip tai ne viskas vyko pagal McBride'us - pirmiausia tai Sarai vienintelei nenusiseke su akusere, buvo ten visokiu nesusisnekejimu ir nesutarimu ir tai apsunkino visa reikala. Vienu zodziu nelabai buvo malonus procesas, daug streso ir asaru... Be to ji net tris dienas prasikankino kol pagaliau vargais negalais pagimde. Berniukas irgi gime gana mazas palyginus su kitais McBride'u kilmes atstovais - tik 3,5kg (visi kiti buvo virs 4kg, tame tarpe ir mergaite). Mazylis auga sveikas, kol kas nei i mama, nei i tete nepanasus...



Sebastijonas tai yra "apsestas" del to beibio, kai tik nuvaziuojam jis buna pati geriausia "aukle" pasaulyje, padeda Sarai sauskelnes pakeisti, atnesa ko paprasytas, nori ta vaika palaikyti, paglostyti ar tiesiog stovi ir spokso i ji mieganti loveleje. Sake ir mums reiketu dar vieno beibio, gerai butu sese tureti. Idomiausia tai yra pasiklausyt is kur mes ta bebi paimtume, nes jis yra labai "apsiskaites" ir zino ir kur vaikai atsiranda (gandru ir kopustu pasakom jo jau neapgausi). Na, kol kas teveliai apie tai nenori net girdeti, tegu dziaugiasi pusbroliais ir pusseserem - pazaidi, atgal atiduodi ir ramybe... Tiesa, as juokais pasiuliau "gal vezkimes Tobi namo?", tai jisai rimtu veidu paaiskino kad ne, jokiu budu, nes Sara verks... Stai taip. Daugiau nuotrauku rasit mano elektroninuose foto albumuose...

Zemes drebejimas

Siandien pas mus buvo zemes drebejimas! Siaip tai daug ju buna, dazniausiai jie arba nedideli arba giliai po zeme tai mes ju net nejuntam. Na, siandieninis tai buvo stiprokas, nes darbe visi galvas nuo kompu pakele ir sukluso. Siaip tai stiprumas buvo 5.3 pagal Richterio skale, bet 50 km gylyje ir apie 210 km nuo Wellingtono. Jei butu paciam Wellingtone tai gal butume linde po stalais...
Per visus 10 metu Naujojoj Zelandijoj tik vienas zemes drebejimas mane truputi isgasdino. Tai buvo 1999 metais (beje tai buvo mano pirmieji metai Wellingtone), kai man bekalbant su Ruta (ji tuo metu irgi gyveno NZ, apie 60 km nuo Wellingtono) ji staiga susuko kad pas ja zemes drebejimas. As tik spejau pasakyti "koks dar zemes drebejimas?" kai ir mano tuometine "trobele" pradejo kratytis. Na, pakrate neblogai, bet ne tiek kad reiketu begti sleptis. I tokius nedidelius pakratymus zmones beveik nekreipia demesio. Bet visi pamini, kad NZ jau seniai nebuvo didelio zemes drebejimo ir kad seismologai jo "laukia" ir sako jis gali ivykti bet kada artimoj ateity...

Turistinis zygis su palapinem

Pagaliau atejo vasara! Lauke taip grazu ir silta - buvau nosi iskisus kai su draugem ejom kavos gerti, tai nebesinorejo atgal i patalpa grizt... Kazin kiek ilgai tokie orai laikysis, nes nuo vasaros pradzios (gruodzio 1 d) visas grazias sauletas dienas galima ant pirstu suskaiciuot. Orai siaubingai nenuspejami, tai lyja, tai vel saule sviecia. Sia nuotrauka nufotografavau prie savo namu saulei besileidziant (Kita diena isauso be galo grazi ir silta).

Kai po Nauju metu porai dienu pagaliau prasvito saule, musu seimyna issiruose i turistini zygi su palapinem. Turiu prisipazinti, kad esam siaubingai tam nepasiruose (nors gyvenant NZ tai yra beveik privaloma - gamta, turistavimas, isvykos su palapinem cia yra kasdienybe). Na, bet pasiskolinom pora palapiniu, o kitus reikalingus daktus atsiveze Beno brolis or sesuo su seimom. Taigi. Is viso susirinkom 6 suauge ir 4 vaikai. Pora dienu gryname ore buvo tikra palaima.

Vaziavom prie Ruamahanga upes Wairarapa rajone (ten maziau vejuota ir apskritai oras geresnis nei Wellingtone). Vaikai prisilakste paupiu, akmenu primete i upe, visi maudesi isskyrus mane. Cia tai dar man reikia gerokai su savim padirbeti del to maudymosi NZ vandens telkiniuose... Man visada vanduo atrodo toks saltas, kad jei mane kas i vandeni imestu turbut

infarkta gauciau nuo soko... O siaip tai geda, kad per 10 metu niekaip nesugebu saves iveikti... Na, bet uz tai mano vaikuciai tai tikros zuveles - jiems kad tik plaukioti, kad tik nardyti.

Vakare uzsikurem lauza (naktys NZ gana vesios, tai je ne lauzas butu reikeje susivilkt po pora siltu megztiniu), issikepem mesytes ir uzsigerdami vyneliu puse nakties skaiciavom zvaigzdeles... Dangus ir visas pasaulis atrode toks didelis, o mes tokie mazyciai, beveik nereiksmingi zmogeliai... (o gal cia vyno toks poveikis buvo...)

Kita diena vyrukai isejo zvejot, o moterys priziurejo vaikus (visai kaip mamutu laikais - vyrai isejo "grobio parnest"). Na, bet nieko jie nesugavo, tai teko vaziuot i parduotuve "zuvies gaudyt".

Sauniai praejo tos dvi dienos. Jei orai ir toliau bus vasariski, tai butinai dar vaziuosim.

Sveiki mano brangus draugai. Su Naujais!

Pirma savaite po Naujuju Metu ir as jau darbe. Nuobodu nors stauk... Darbas dar pilnai neisibegejo, nes dar daug zmoniu atostogauja, tai sedim ofise ir toks jausmas kad Sekmadienis - vos vienas kitas darbuotojas sukiojasi aplink. Man laikas slenka dvigubai leciau, nes as naujam darbe - nuo Lapkricio 30 dienos perejau dirbti i kita Ministerijos padalini, dabar priklausau "Primary Health Care Delivery" komandai, kurios darbas susijes su pirminiu sveikatos paslaugu tiekimu - bendrosios praktikos gydytojais (GP), ju paslaugomis, pirmines sveikatos paslaugu centrais it t.t ir panasiai. Kaip ir kiekvienam naujokui priklauso, i darba isivazineju labai pamazu ir dar daug ko nezinau (net pastresuoti tenka). O kadangi daug ko nezinau, tai ir darbo dar nedaug teturiu. Zinoma, reikia skaityti visokius straipsnius, literatura apie darbo specifika, kas yra kas, visokias Ministerijos isleistas publikacijas, nuo kuriu ziauriai ima miegas. (Sioje nuotraukoje as savo ofise).

Po interneta narsyti irgi sunkiau, nes sedziu tokioj vietoj kur visi mato ka as veikiu (praeitam darbe turejau "saugia" vietele...) Na, bet panarsau kad visai neuzmigciau. Taigi, viena diena sugalvojau kad reikia panarsyti ir paziureti ar atsirado Naujojoj Zelandijoj nors koks lietuvis (po Rutos isvaziavimo "sudepresavau" ir "prisiekiau" su lietuviais "nedraugauti" (nes jie vis isvaziuoja atgal)...Na, bet dabar jau ziauriai pasiilgau lietuviu kalbos, ir cepelinu su kuo nera issivirt...) Taigi, narsiau, narsiau ir suradau kluba, su 16 nariu (dabar jau ir iskaitant mane). Dar su niekuom nesusipazinau, dar kazko laukiu (ko gero daugiau nei puse ju gyvena Aucklande)... Bet uztai "susigavau" puikia ideja, kad reiketu atidaryti savo blog'o tinklapi. Ne vien todel kad dabar tai labai madinga ir visi taip daro, o dar ir todel, kad patapau baisia tingine ir suregzti savo draugams laiskeli sekasi vis sunkiau ir sunkiau. Tai sakau imsiu ir atsidarysiu tinklapi, tada visi draugai ir pazistami zinos visas mano naujienas, o ir man maziau rasliavos... Tai va, galima ir pradeti.

Trumpai apie Kaledas (nuotrauka zemiau is darbovietes Kaledinio baliaus). Praleidom puikiai, persivalgem (kepem kalakuta), vyno padauginom, bet buvo salta, tai sedejom viduj ir diskutavom apie "global warming"... Kol dar nelijo, visi (isskyrus mane) buvo iseje pasivaiksciot prie ilankos (sventem pas Sarah, Beno sese, o jos namai Titahi Bay tik 10 minuciu nuo vandenyno). As pasilikau "saugot" namu, nes nenorejau kad saltas vejas man plaukus darkytu... Kiek speju is nuotrauku ir is to kiek jie visi uztruko, pasivaiksciojimas buvo puikus, vaikai net pasimaude vandenyne, nors suaugusieji maciau po kelis megztinius buvo susivilke... Ir nesusirgo, kas svarbiausia, grudinasi nuo pat mazumes... Siaip tai nieko ypatingo tos Kaledos, bet - eglute graziai atrodo ir jausmas toks geras kai zinai kad i darba dar dvi savaites nereikes...

Visiems aciu kurie pasveikinot mus su Kaledom ir Naujaisiais ir atsiprasau visu kuriu as nepasveikinau, bet ta diena pagalvojau apie visus ir i visu sveikatyte mintyse (ir tikroveje) pakeliau tosta (uztai paskui taip galvele sukosi...)

Idedu keleta foto is Kaledu (vien vaikai, nes suauge labai jau nuobodziai atrode...)

Naujieji irgi praejo be didesniu nuotykiu, sventem namie, su sveciais (buvo ateje Beno tevai ir Sarah su vyru). Vaikams leidom buti kiek nores, bet jiedu dvylikos nesulauke - nuejo miegot apie 11 vakaro (kita ryta Feliksiukas atsikele 11 ryto...). Jokiu dideliu saliutu nebuvo, nes pas mus griezta tvarka, limituotas pardavimas - bijo kad gaisru nesukeltu, tai tik truputi "papuskino" vienas kitas kaimynas, o i miesta nejom, nors ten tai buvo didesnis "pasisaudymas". Maistas tai buvo fantastiskas (kaip ir visada pasistenge Benas). Valgem toki slegtaini is bulviu su visokiu rusiu suriais ir rukyta sonine ir dar orkaitej iskepta. Na, o pagrindinis valgis buvo anties slaunele su labai skaniu vyno padazu ir svieziom bulvytem. Desertui visokios uogos (braskes, avietes, melynes) su morengais, ledais ir kremu. Visiskas apsivalgymas... Gaila nenufotkinau, nes buvo ne tik skanu bet ir ispudingai atrode. O va taip atrodem mes...

Mamai paskambinau jau issimiegojus, kita diena, (kai pas juos buvo 12-ka - fejerverkai taip saude, kad vos susikalbeti ejo, mama sake jos katinas vietos sau rasti negalejo... Ir tai kaime, o dideliuose miestuose jau net nekalbu - kas matet aprasykit). Taip ir pasibaige visos sventes, dar namie pabuvau pora dieneliu ir nuo Sausio 3 sedziu darbe. Benas dar atostogauja, vaikuciai irgi, tai "karaliauja" vyrai namie... Baisiai jiems pavydziu (Benui atgal i darba sausio 23, Sebastijono mokykla prasideda Vasario 7, na o Feliksiukas atgal i darzeli iskeliauja sausio 15.) Na, bet kai as penkias savaites lepinausi po kaitria Lietuvos saulute, Benas per lietu ir vetra i darba ejo... Tiesa, dabar kai man jau reikia dirbti - orai atsilo. Ir vakar is siandien jau buvo po 24 silumos ir net nevejuota. Jokios paguodos, vis tik, ofise sedint... Tai tiek kaip pirmam "blog'iukui". Lauksiu jusu komentaru, asmeniniu laiskeliu ir nuotrauku.