Vienuolika metų...

Taigi, Gegužės 21 dieną suėjo vienuolika metų nuo tos gražios pavasarinės dienos kai mes su Benu Londone sumainėm aukso žiedus... Vedybos buvo skubotos ir "iš reikalo", mat Benas norėjo grįžt atgal į Zelandiją pabaigt savo mokslus, o man imigracinėj paaiškino, kad jei važiuosiu į Zelandiją tik kaip draugė ar jo mergina, tai problemų bus iki kaklo... O kad skirtis tai net tokios minties nebuvo... Tai labai ačiū imigracinei, nes mes susituokėm greit ir be jokių didelių išlaidų, ir gyvenam labai laimingai jau visus vienuolika metų... O štai taip mes atrodėm tą dieną, 1996 Gegužės 21-ają:

Dabar žiūrint į šią nuotrauką ima juokas, nes atrodom tai įdomiai - abu apsirengę nei šiaip nei taip, Benas neplautais plaukais, ranka kišenėj, aš lyg ir apsiverkus, užtinusiom akim, o iš tikrųjų tai kaip tik prieš vestuves susirgau žiauriu gripu, po to visą "medaus mėnesį" praleidau lovoj su didžiule temperatūra... Buvom tokie jauni - abiem tik po 24 metus... Dabar tai atrodo beprotybė, o tada visas vandenynas buvo iki keliu. Na, bet svarbiausia kad visą tą laiką ir dabar esam labai laimingi. Turim du sūnus, du katinus, namą, daržą, daug gražių prisiminimų ir daugybę planų ateičiai. Turim vienas kitą ir tai yra svarbiausia... Na, o kas metai paminėdami savo sutuoktuvių datą einam į restoraną. Esam gurmanai - valgis ir vynas yra labai svarbu, o taip pat yra įdomu paragauti ko nors egzotiško, nebūtinai paukščių pieno - pavyzdžiui šiemet valgėm žuvies restorane, bet taip pagamintų jūros gėrybių patiekalų nebuvo tekę ragauti. Jei kam įdomu pasižiūrėti meniu tai restorano internetinis puslapis yra www.martin-bosley.com Taigi, toks buvo šaunus šiemetinis santuokos paminėjimas. Beje, savo vestuves 1996-ais šventėm turkiškam restorane, kur nei maistas nei gėrimas jokio įspūdžio nepadarė, bet hey, nuo tos dienos viskas ėmė eiti tik geryn....